|
Urnos laidojimo papročiai bei ritualai žmonijos kultūroje tokie pat seni ir ilgaamžiai, kaip ir pats Žmonijos egzistavimas šioje žemėje. Iki pat šių dienų daugumos išeinančių anapilin paskutinis noras būna būti kremuotiems bei palaidotiems urnoje. Šiomis dienomis Europoje bei JAV kremuojama 30-40 proc. visų palaikų, tačiau kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui Skandinavijoje, kremavimas itin populiarus, ten kremuojama net iki 75 proc. mirusiųjų. Tuo tarpu Lietuvoje kremavimo tradicija itin nauja, krematoriumas įsteigtas tik 2010m. – buvome paskutinieji Europoje pasistatę krematoriumą nežiūrint į tai, kad dabartinės Lietuvos teritorijose palaikų deginimas buvo įprastas ritualas nuo V iki XIVa. Tiesa, šiuo laikotarpiu pelenai buvo pilami tiesiai į kapaduobę ar iškastą duobelę pelenams, tik kai kuriose vietose archeologai iškasa molinių urnų liekanų. Tačiau palaikų laidojimas molinėse urnose matomai buvusi turtingųjų luomų tradicija, mat yra randama ir kartu sudegintų prabangių rūbų, žirgų bei žirgų balnų liekanų. |
.jpg)
| Šių dienų urnos laidojimo apeigos |
|
Vieno formato nustatytų urnos atsisveikinimo apeigų ar laidojimo ritualų nėra. Šie procesai yra daugiau įtakojami urnos laidojimo etikos normomis bei artimųjų išreiškiamais pageidaujamais atsisveikinimo „scenarijais“. Tačiau plintant ir populiarėjant kremavimo paslaugai natūraliai nusistovi bei kuriasi ir naujos tradicijos. Dažnas bei tampantis jau įprastu yra urnos šarvojimas, kuomet po kremacijos urna parvežama į gimtąjį miestą ir artimiesiems suteikiama proga šarvojimo salėje pagerbti mirusįjį prie urnos paliekant gėlę ar uždegant prisiminimo žvakę. Paprastai salėje taip pat skamba muzika, projektoriaus ekrane galimai rodomos nuotraukos iš mirusiojo gyvenimo. Vėliau urna su palaikais yra palaidojama kapinaitėse arba pastatoma į kolumbariumo kriptą. Taip pat populiarus artimųjų pasirinkimas, kuomet urna iš kremavimo namų grįžta į gimtojo miesto Bažnyčią ar kitus maldos namus, kuriuose laikomos mišios už mirusįjį. Iš ten, palydima dvasininko, urna keliauja į laidojimo vietą. Retesni atvejai kuomet velionio kūnas yra šarvojamas ir tik po atsisveikinimo su artimausiais yra išvežamas kremuoti. Tokiu atveju po kremacijos urna yra vežama laidoti. Visiška naujovė, tačiau jau kurį laiką pasitaiko, kad artimieji pageidauja ir atsisveikinimo ceremonijos gamtoje, gryname ore. Urna dekoruojama gėlėmis, pastatoma ant kolonos. Pasirūpinama muzikiniu fonu, dalinamasi prisiminimais apie velionį ir po visko urna pristatoma į laidojimo vietą. |
| Urnos laidojimo taisyklės |
.jpg "Urnos Amziaus Vartai")
| Priešingai nei atsisveikinimo ceremonija, kurioje yra vietos improvizacijoms bei naujovėms, kremuotų palaikų urnos laidojimas Lietuvoje yra reglamentuojamas teisės normų bei įstatymų numatyta tvarka. Numatoma, kad kremuotus palaikus užsandarinti galima trimis būdais: talpinant tik į krematoriumo kapsulę, talpinant į urną su pelenų kapsule viduje arba naudoti vien tik urną be kapsulės. Užsandarinant kapsulę ar urną, kartu su pelenais joje yra patalpinamas ir daugiau nei 50 metų neyrantis kremavimo žetonas. Kremavimo žetonas su įspaudžiamu kremavimo registracijos numeriu išduodamas krematoriume, kuomet kapsulė ar urna atiduodama atsakingam asmeniui pasirašytinai. |
| Užsandarinus pelenus urnoje arba kapsulėje laidojimas galimas dviem būdais – užkasant laidojimo vietoje, kapinių žemėje, arba paliekant saugoti kolumbariume. Barstyti pelenus gamtoje, jūroje ar vidaus vandenyse draudžiama Lietuvos įstatyminiais aktais, kaip ir laidoti urnas ne kapinių teritorijose, o laikyti urną su artimojo pelenais namuose galima tik laikinai, iki 3 mėn. |
| Kapo duobės, kurioje laidojami kremuoti žmogaus palaikai su urna arba kapsule, gylis turi būti ne mažesnis nei vienas metras, o plotis siekia kiek daugiau nei pusmetrį. |